Surinkęs ruduo į aruodus šilumą,
Bet artimo meilę išdraikęs laukuos,
Paleido į žemę tamsą ir tylumą –
Belapes šakas šalčio šukom šukuos.
Kai dienos tokios trumpos, rytai tamsūs ir ūkanoti, o vėjo supūsti debesys pažeria lietaus ar sniego, dauguma iš mūsų pasineriame į savo vidinį pasaulį, taip bandydami ieškoti šviesos, meilės ir šilumos.
Paskutinę rudens dieną lopšelio-darželio salėje vyko „Bitučių“ ir „Skruzdėliukų“ grupių bendruomenių vakaronė „Uždekim žibintą – te sklinda šviesa“. Susirinkusieji klausėsi Nykštukės ir jos kelyje sutiktų miško gyventojų pasakojimo, kuris leido suprasti, kaip svarbu padėti vieni kitiems, nepamiršti dovanoti šypsenas, palinkėti sėkmės, paguosti nuliūdusį, pralinksminti nusiminusį, padrąsinti abejojantį… Šventės metu vaikai, „pavirtę“ mažaisiais Nykštukais, dainavo daineles, deklamavo eilėraštukus, šoko ir žaidė su Ežiuku, Lape Snape, Kiškiu Piškiu. Tėveliai kartu su vaikais gamino žibintus, dekoravo, puošė juos įvairių spalvų lipniomis juostelėmis. Uždegus žvakutes žibintai atrodė įspūdingai – buvo spalvingi, papuošti įvairiais raštais. Pasibaigus šventei lopšelio-darželio kieme ir išsukant pro vartelius žibėjo švieselės – daug mažų nykštukų nešini degančiais žibintais vakaro tyloje keliavo namo.
Šventė baigėsi, bet prasideda nuostabus švenčių laukimas, kai norėsis daryti dar daugiau gerų darbų, sakyti dar daugiau nuoširdžių, gražių žodžių, jausti artimo rūpestį, meilę ir šilumą.
